VINCUI KRĖVEI 135
V. Bubnelienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 
,,Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. Milžinai ją statė, ne žmonės; nuo septynių mylių iš vakarų, iš pietų ir kitų šalių nešiojo jie sunkius akmenis, kurie guli tos pilies pamatuose.“ Taip ,,Milžinkapyje“ Merkinę pristato Vincas Krėvė. Pilis iki mūsų dienų neišliko, bet kalnas stovi kaip stovėjęs. Ir jokios nuošliaužos jo negadina ( gal ir kalnas milžinų supiltas, kad jokios liūtys jam nebaisios).
Tačiau ne kalno pasižiūrėti spalio 27 dieną gimnazijos lituanistės Rasa Dumbliauskaitė, Dalė Goberienė ir šių eilučių autorė leidosi į Merkinę. Į Vinco Krėvės 135 – ąjį gimtadienį buvome pakviestos. Ir ne mes vienos. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijoje vyko respublikinė konferencija ,,Vincas Krėvė Nepriklausomybės priešaušryje“.
Kaip jau įprasta Merkinės gimnazijoje, nuo pat ryto šurmuliavo visa mokykla: buvo krikštijami krėviukai, inscenizuojami V. Krėvės kūriniai, dūzgė Simajudo turgus... O kai susirinko visi garbūs svečiai, prasidėjo rimtos kalbos. Subartonių V. Krėvės – Mickevičiaus memorialinio muziejaus edukatorė Evelina Buržinskienė pasakojo apie būsimojo rašytojo - tautosakos rinkėjo – veiklą 1905 – 1906 metais, kai palikęs kunigų seminariją ir tapęs nepageidautinu tėvų namuose V. Krėvė glaudėsi Marcinkonyse, pas tenykštį kleboną. Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja Aušra Martišiūtė – Linartienė kalbėjo apie Krėvės kelią nuo ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ iki ,,Skirgailos“. Ji teigė, kad ,,Skirgaila“ šiandien, globalaus pasaulio akivaizdoje, yra kaip niekad aktualus. Ypatingą susidomėjimą sukėlė Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko, Tautinių bendrijų tarybos prie Tautinių mažumų departamento prie LRV nario Mahiro Gamzajevo pranešimas. Visi žinome, kad porą metų V. Krėvė dirbo konsulu Baku mieste. Tačiau ką jis ten dirbo, ilgai buvo nutylima. Tarybiniais laikais tai buvo savaime suprantama, tačiau dabar, manyčiau, tai būtų įdomu ir istorikams. Pasirodo, rašytojas, dirbdamas konsulate, padėjo gauti padirbtus dokumentus totoriams, žydams ir kitiems to meto Azerbaidžano visuomenės veikėjams, kad tie galėtų išvykti iš šalies į Lietuvą ir išvengtų bolševikinio teroro. Taigi japonų konsulas J. Sugihara gelbėjo žmones nuo vokiečių Vilniuje, o V. Krėvė lygiai tą patį darė Baku, tik gelbėjo nuo rusų. ,,Tikras dzūkas turėtų būti padūkęs. Gerąja prasme“. Taip yra pasakęs S. Geda. Tie žodžiai tinka ir Krėvei. Gerąja prasme. Iš kur čia S. Geda? Ogi Mahiras Gamzajevas V. Krėvės gimnazijai atvežė lauktuvių ne vien V. Krėvės kūrybos vertimų į azerų kalbą, bet ir S. Gedos... Net pavydas paėmė... Bet kartu ir džiaugsmas: abu dzūkus azerai skaito savo gimtąją kalba. Na, o humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros ir kultūros tyrimų instituto docentas Regimantas Tamošaitis , vis pacituodamas A. Zalatorių, aiškino klausytojams žmogaus ir gamtos galių idėją V. Krėvės ,,Skerdžiuje“.
Neišsemiami, neišskaitomi V. Krėvės kūrybos lobiai, kiekvienu istoriniu laikotarpiu vis kitaip skambantys, vis kitais akordais tėvynės meilę aukštinantys, lietuvį išdidžiu ir tvirtu aru būti mokantys. Tvirtas ir išdidus stūkso Merkinės piliakalnis. Tvirtas ir išdidus stovi V. Krėvė prie Merkinės gimnazijos, į tą piliakalnį žvelgdamas. Gal ir mes be savo kraštiečių kūrybos ne tokie tvirti ir išdidūs šiandien būtume...
Nuotraukos R. Tamošaičio
